STEPONO BATORO UNIVERSITETAS VILNIUJE 
1919–1939/45

Po didžiojo karo pabaigos Rusijos imperija liovėsi egzistavusi. Nuo­puolio simptomai buvo pastebimi jos vakariniame pasienyje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, jau anksčiau. 1915–1920 m. Vilnius ėjo iš rankų į rankas. Jį buvo užėmę rusai, vokiečiai, lietuviai, lenkai, bolševikai, paskiau vėl lenkai, vėl bolševikai, vėl lietuviai. Ir galiausiai vėl lenkai. Apie Vilniaus universiteto atgaivinimą galvojo ir lietuviai, ir lenkai – maždaug tuo pačiu metu. 1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Taryba priėmė Vilniaus universiteto statutą ir suplanavo jo atgaivinimą 1919 m. sausio 1 dieną. Tų pačių metų gruodžio 13 d. universiteto atkūrimą paskelbė Varšuvoje sukviestas Lenkų universiteto atgimimo Vilniuje Varšuvos komitetas (Komitet Warszawski Odrodzenia Wszechnicy Polskiej w Wilnie) kuriam pirmininkavo profesorius Alfonsas Parcze­wskis, vėliau – SBU Vilniuje rektorius. Susirinkimo protokole nuspręsta atidaryti lenkų universitetą „ne vėliau nei 1919 m. rudenį“. Tokios pat iniciatyvos ėmėsi Lenkijos tautinis komitetas Vilniuje (Komitet Narodowy Polski) 1918 m. gruodžio 28 d., kitų metų sausio pradžioje paskirdamas tuometinį rektorių profesorių Józefą Ziemackį ir tuometinį būsimojo universiteto akademinį senatą.

Lenkų universiteto įsteigimą Vilniuje lėmė 1919 m. balandžio ir gegužės įvykiai. Lenkijos kariuomenei iš Vilniaus išvijus bolševikus, Józefas Piłsudskis sukūrė būsimosios valstybės federacinius projektus (analogiškus senosios Abiejų Tautų Respublikos sandarai), kuriuose universiteto atsiradimas Vilniuje buvo vienas iš prioritetų. Gegužės 7 d. profesorių Ludwiką Kolankowskį jis paskyrė įgaliotiniu Vilniaus uni­versiteto atkūrimo reikalams, o netrukus įsteigė Universiteto atkū­rimo vykdomajį komitetą (Komitet Wykonawczy Odbudowy Uniwersytetu), kuriam vadovavo profesorius Józefas Ziemackis.

Šis komitetas, kuriame taip pat buvo profesoriai Alfonsas Par­cze­wskis, Ferdynandas Ruszczycas, Stanisławas Władyczko, inžinieriai Zyg­muntas Nagrodzkis, Ludwikas Wasilewskis, Bolesławas Stankie­wiczius, grafas Bronisławas Umiastowskis, Konradas Niedziałkowskis, Janas Latwis, dr. Ludwikas Czarkowskis ir dr. Władysławas Zahorskis, kartu su tuometiniu akademiniu senatu, kuris Vilniuje veikė nuo 1918 m. gruodžio, pradėjo rengtis universiteto akademinių metų pradžios šventei, turėjusiai vykti jau 1919 m. spalį. Šių metų birželio mėnesį Lenkijos universitetų senatams buvo išsiųsti laiškai su prašymu paremti būsimąjį Vilniaus universitetą kadrais. Naujojo universiteto mokslinių kadrų sutelkimo ėmėsi Religinių tikėjimų ir viešojo švietimo ministerija.

Kadangi naujai atidarytas universitetas turėjo būti 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto tąsa (apie tai buvo pabrėžiama visuose dokumen­tuose), pirmaisiais organizatoriais tapo senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių piliečiai ir mokymo įstaigų Peterburge, Kijeve, Maskvoje, Dorpate, Kazanėje ir Charkove absolventai. Atgimstančio universiteto kadrus taip pat sustiprino Jogailos universiteto Krokuvoje mokslininkai, tarp kurių buvo ir profesorius Michałas Siedleckis – pirmasis SBU rektorius.

1919 m. rugpjūčio 28 d. buvo paskelbtas vyriausiojo kariuomenės vado dekretas, kuriuo buvo įsteigtas Stepono Batoro universitetas (Uni­versitas Batoreana Vilnensis) ir pirmieji jo vadovai. Buvo paskirti pirmieji senato nariai: rektorius profesorius Michałas Siedleckis, prorektorius profesorius Józefas Ziemackis, Teologijos fakulteto dekanas kunigas profesorius Bronisławas Żongołłowiczius, Matematikos ir gamtos mo­kslų fakulteto dekanas profesorius Piotras Wiśniewskis, Dailės fakulteto dekanas profesorius Ferdynandas Ruszczycas ir garbės profesorius Władysławas Mickiewiczius. Netrukus Humanitarinių mokslų fakul­teto dekanu tapo profesorius Józefas Kallenbachas, Medicinos fakulteto dekanu – profesorius Emilis Godlewskis, o Teisės ir visuomenės mokslų fakulteto dekanu – profesorius Alfonsas Parczewskis.

Lenkų ir lietuvių ginčas dėl valstybinės Vilniaus priklausomybės, neužtikrinta situacija lenkų-bolševikų fronte, taip pat didžiuliai miestui padaryti kariniai nuostoliai, sunkios gyvenimo ir aprūpinimo maistu sąlygos lėmė, kad 1919 m. buvo užimti tik 36 profesorių etatai, iš jų 17 buvo einantys profesoriaus pareigas – tai yra ne visiškai atitinkantys formalius kvalifikacijos reikalavimus. Pirmoji devynių asmenų akade­minių dėstytojų grupė atvyko į Vilnių iš Varšuvos 1919 m. rugsėjo 12 d. Tai buvo Michałas Siedleckis, kunigas Bronisławas Żongołłowiczius, Jerzy S. Alexandrowiczius, broliai Władysławas ir Wacławas Dziewul­skiai, Stanisławas Ptaszyckis, Piotras Wiśniewskis, Józefas Patkowskis ir Janas Z. Wilczyńskis. Nors dėstytojai buvo kilę iš įvairių mokslo centrų ir priklausė įvairioms tradicijoms, pedagogų kolektyvas greitai susi­vienijo. Čia svarbų vaidmenį atliko pirmojo rektoriaus – profesoriaus Michało Siedleckio – asmenybė; jis organizuodavo draugiškus susibūri­mus, kurie po kurio laiko leido įsteigti Profesorių klubą.

Stepono Batoro universiteto veiklą pirmųjų akademinių metų paba­igoje keletui mėnesių sustabdė karo veiksmai ir Vilnių užėmusi Rau­donoji armija. Liepos pradžioje dalis vyresniojo personalo ir turto buvo evakuota į Varšuvą ir Poznanę, o likęs kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas liko Ludwiko Abramowicziaus ir Jerzy Alexandrowicziaus žinioje. Darbuotojai ir studentai buvo pašaukti į Lenkijos kariuomenę. Po Varšuvos mūšio bolševikai, norėdami įtraukti lenkus ir lietuvius į konfliktą, rugpjūčio 27 d. perdavė Vilnių lietuviams, o Abramowiczius tarėsi su lietuvių valdžia dėl universiteto turto išsaugojimo. Padėtis pasikeitė po taip vadinamo Żeligowskio maišto ir Vilnių užėmus Lenkijos kariuomenei 1920 m. spalio mėnesį; spalio  9 d. prasidėjo mokslinio ir pedagoginio personalo grįžimas. Kiti universiteto mokslo metai prasidėjo vėluodami: nuo 1920 m. lapkričio 30 d. iki gruodžio 14 d. buvo sudarinėjami studentų sąrašai; užsiėmimai prasidėjo 1921 m. sausiui įpusėjus.

Universiteto darbas normalizavosi tik 1921/1922 akademiniais metais. 1921 m. rugsėjo 30 d. Lenkijos Respublikos Seimas nusprendė, kad valstybinę Vilniaus krašto priklausomybę turi nulemti rinkimai, kurie įvyko 1922 m. vasario mėnesį ir stabilizavo situaciją universitete.

***

 1919 m. spalio 11 d. rektorius profesorius Michałas Siedleckis daly­vaujant Józefui Piłsudskiui ir Władysławui Mickiewicziui, paskelbė universiteto veiklos pradžią. Tai, kad SBU senate ir Stepono Batoro universiteto atidarymo iškilmėse dalyvavo Adomo Mickevičiaus sūnus, turėjo simbolinę reikšmę. Władysławas Mickiewiczius lankėsi Vilniuje dukart: 1919 m. spalio 11 d., kai pirmųjų akademinių metų pradžios proga jis gavo SBU garbės daktaro laipsnį (doctor honoris causa), ir 1922 m. gegužę, minint šimtąsias pirmojo Adomo Mickevičiaus „Poezijos“ tomo išleidimo metines. SBU rūpinosi garsiojo poeto atminimu – nuo 1921 m. buvo rengiami kassavaitiniai „Literatūriniai trečiadieniai“, iš pradžių universiteto pastate, vėliau – Konrado celėje senajame Bazi­lijonų vienuolyne; į šiuos renginius buvo kviečiami garsūs rašytojai ir mąstytojai. 1926 m. SBU vadovai kreipėsi į Religinių tikėjimų ir viešojo švietimo ministeriją, prašydami Władysławo Mickiewicziaus našlei arba dukrai paskirti pensiją.

1919 m. spalio mėnesį Józefas Piłsudskis įteikė rektoriui akademinės valdžios insignijas – rektoriaus skeptrą ir grandinę, kurie buvo paga­minti iš kriaušės medžio pagal Ferdynando Ruszczyco projektą, bei perskaitė Quod felix faustum fortunatumque sit. Ruszczycas taip pat suprojektavo universiteto emblemą, grafinius ženklus, togas, kepures ir vėliavas. Simboliai, insignijos, drabužiai bei universiteto ceremonijų tvarka liudijo XIX a. Vilniaus universiteto tradicijas. Rektoriaus toga priminė XVI amžiaus Petro Skargos togą. Per kelis kitus metus uni­versiteto fakultetams taip pat buvo sukurti simboliai ir insignijos – insignijas paprastai dovanodavo universitetui nepriklausančios insti­tucijos. 1929 m. spalio 9-11 d. Vilniuje buvo švenčiamos Vilniaus universiteto 350-osios ir Stepono Batoro universiteto atgaivinimo 10-osios metinės. Šia proga suremontuotas Petro Skargos kiemas, atnaujinti Počobuto, Sarbievijaus ir Mickevičiaus kiemų fasadai. Restauruota ir Smuglevičiaus salė. Svarbiausiu šventės akcentu tapo Joachimo Lelevelio palaikų perlaidojimas Rasų kapinėse. Iškilmėse dalyvavo Lenkijos Respublikos Prezidentas, vyriausybės nariai, ministrai, bažnyčios atstovai, aukštųjų mokyklų delegatai ir svečiai iš užsienio. Tarp dovanų SBU buvo ir Jogailos universiteto padovanotas skeptras, Lenkijos Respublikos Vyriausybės dovanotas žiedas, Vilniaus miesto ir Jono Kazimiero universiteto Lvove dovanotos rektoriaus grandinės, taip pat Vilniaus advokatų draugijos lėšomis pagaminta dekano grandinė Teisės ir visuomenės mokslų fakultetui.

Stepono Batoro universitetas užėmė dešimtis pastatų Vilniuje ir jo apylinkėse. Pagrindinis pastatų ir mokslinių institucijų kompleksas, visa administracija, Teologijos ir Humanitarinių mokslų fakultetai, taip pat biblioteka buvo įsikūrę senojo Vilniaus universiteto pastatuose tarp Universiteto, Šv. Jono, Pilies ir Skapo gatvių. Dailės fakultetas – Šv. Onos gatvėje, Teisės ir visuomeninių mokslų fakultetas – Universiteto ir Didžiojoje gatvėse, Astronomijos observatorija, Medicinos fakultetas ir Žemės ūkio fakultetas – Vingio gatvėje, ligoninės ir klinikos – Antaka­lnyje. Studentų bendrabutis – ant Tauro kalno, vyrų bendrabutis ir Sniadeckių licėjus – Bokšto gatvėje, moterų bendrabutis – Augustijonų gatvėje. Matematikos ir gamtos mokslų fakultetas – Pilies, Naugarduko ir Vingio gatvėse. Rytų Europos mokslinių tyrimų institutas buvo įsikūręs Valstybinės Vrublevskių bibliotekos pastate. Akademinis svei­ka­tos centras – Pohuliankoje (dabar Basanavičiaus gatvė) ir Didžiojoje gatvėje. Poilsio centras iš pradžių buvo Novičiuose (Švenčionių apskrityje), o nuo 1930 m. birželio – Legaciškėse, ant dešiniojo Neries kranto netoli Vilniaus.

Akademinis gyvenimas

 1919–1939 m. Stepono Batoro universitetui vadovavo trylika rektorių: Michałas Siedleckis, Wiktoras E. Staniewiczius, Alfonsas J. Parczewskis, Władysławas Dziewulskis, Marianas Zdziechowskis, Stanisławas Pigo­nis, Czesławas Falkowskis, Aleksandras Januszkiewiczius, Kazimierzas Opoczyńskis, Witoldas C. Staniewiczius, Władysławas M. Jakowickis, Aleksandras Wóycickis ir Stefanas Ehrenkreutzas. Iki 1932 m. rektorius, vienas prorektorius ir dekanai buvo renkami metams, vėliau būdavo, kad kadencija trukdavo ilgiau. Senatą sudarė rektorius, prorektorius, fakultetų dekanai ir prodekanai.

SBU vyko šalies ir tarptautiniai kongresai, suvažiavimai, konfe­re­ncijos ir mokslininkų bei akademiniai susitikimai. Tarp reikšmingiausių reikia paminėti IV ir IX Lenkijos fizikų suvažiavimus (1928 ir 1938 m.), VI Lenkijos istorikų suvažiavimą (1935), VI Lenkijos orientalistų suva­žiavimą (1937), I Visuotinį Lenkijos chemikų suvažiavimą (1938) ir Visuotinę Lenkijos astrofizikų konferenciją (1939). Universitetas palaikė mokslinius kontaktus su visu akademiniu pasauliu, dalyvavo kongre­suose ir suvažiavimuose, darbuotojai vyko į mokslines stažuotes. Štai 1937/38 akademiniais metais SBU rektorius kunigas profesorius Alek­sandras Wóycickis Tarptautinės visuomenės raidos sąjungos kongrese Paryžiuje perskaitė referatą „Profesinių sąjungų laisvė Lenkijoje“, o darbuotojai dalyvavo kongresuose Romoje, Kaire, Bagdade, Strasbūre, Amsterdame, Berlyne, Ciuriche ir Oksforde.

Leidybinę veiklą plėtojo rektoratas ir moksliniai institutai, studentų mokslo būreliai ir draugijos. Universitetas leido paskaitų sąrašus ir programas, paskaitų sąvadus, vadovėlius ir mokslines studijas, kong­resų medžiagą ir proginius leidinius. Buvo leidžiami ir laikraščiai bei serijiniai leidiniai: „SBU metraštis“ („Rocznik USB”), „Vilniaus teisės metraštis“ („Rocznik Prawniczy Wileński”), „Ketvirtinis teologijos žurnalas“ („Kwartalnik Teologiczny”), „Astronomijos observatorijos biu­letenis“ („Biuletyn Obserwatorium Astronomicznego”), „Teologijos stu­dijos“ („Studia Teologiczne”) ir studentų laikraščiai „Hipogrifas“ („Hi­pogryf”), „Alma Mater Vilnensis”, „Klajūnas“ („Włóczęga”), „Mū­sų forma“ („Nasza Forma”) ir kiti. Taip pat buvo leidžiama Polonistinių darbų biblioteka ir Biologijos biblioteka. Studentų mokymo literatūra ir paskaitų sąvadai buvo dauginami Broliškos pagalbos ir mokslinių būrelių pajėgomis. Knygos ir laikraščiai buvo spausdinami Józefo Zawadzkio spaustuvėje Šv. Onos g. 3. 1919–1939 m. SBU darbuotojai paskelbė apie 7500 publikacijų lenkų ir kitomis kalbomis.

Universitetą atidarius 1919 m. spalį veikė šeši fakultetai: huma­nitarinių mokslų, teisės ir visuomenės mokslų, teologijos, matematikos ir gamtos mokslų, medicinos ir dailės. 1938 m. įsteigtas Žemės ūkio fakultetas. Universitetas vadovavosi „Laikinuoju statutu“, patvirtintu 1919 m. spalio 11 d. Šis statutas sąlygojo neįprastą Lenkijos kontekste universiteto organizaciją. Novatoriškas buvo tradicinio filosofijos fakulteto išskaidymas į humanitarinių mokslų ir matematikos bei gamtos mokslų, taip pat visuomenės mokslų sujungimas su teisės fakultetu.

Humanitarinių mokslų fakultetas pradėjo savo veiklą 1919 m. spalio 9 d., jam vadovavo profesorius Józefas Kallenbachas. Pirmaisiais veiklos metais Humanitarinių mokslų fakultete studijuoti pradėjo 158 asmenys (32 vyrai ir 126 moterys); 1938 m. studentų buvo 313 (112 vyrų ir 201 moteris). Tai buvo didžiausias SBU fakultetas, jo patalpos buvo Universiteto g. 5, tačiau paskaitos vyko ir Pilies g. 11 bei Bernardinų skersgatvyje 11. 1919 m. fakultete dirbo profesoriai Józefas Kallen­ba­chas, Marianas Zdziechowskis, Ludwikas Janowskis, Janas Dąbrowskis, Wincenty Lutosławskis, Włodzimierzas Szyłkarskis, Michałas K. Bo­gu­ckis, Stefanas Glixelii, Władysławas F. Horodyskis, Stanisławas Pta­szyckis, Feliksas Koneczny ir Władysławas Tatarkiewiczius. Vėliau fakulteto pajėgas papildė Marianas Massonius, Manfredas Kridlas, Tadeuszas Czeżowskis, Janas Oko, Henrykas Elzenbergas, Stanisławas Pigonis, Stanisławas Kościałkowskis, Henrykas Łowmiańskis, Konradas Górskis, Ryszardas Mienickis, Stefanas Srebrny ir kiti.

Teisės ir visuomenės mokslų fakultetas veiklą pradėjo 1919 m. spalio 9 d. dekano profesoriaus Alfonso Parczewskio sprendimu. Pirmaisiais metais teisės skyriuje pradėjo studijuoti 119 asmenų (95 vyrai ir 24 moterys); 1938 m. studentų buvo 953 (737 vyrai ir 216 moterų). Faku­ltetas buvo antrasis pagal dydį pagal klausytojų skaičių. Jis buvo įsikūręs Universiteto g. 7, paskaitos taip pat vyko Pilies g. 11 ir Didžiojoje g. 24. 1919 m. fakultete dirbo Jerzy Fiedorowiczius, Alfonsas Parczewskis, Władysławas Zawadzkis ir kitų fakultetų profesoriai. Vėliau čia pradėjo dirbti Stefanas Ehrenkreutzas, Iwo Jaworskis, Jerzy Lande, Stanisławas Świaniewiczius, Wacławas Komarnickis, Bronis­ławas Wróblewskis, Bolesławas Wilanowskis, Wiktoras Sukiennickis, Sewerynas Wysłouchas, Janas Adamus, Mieczysławas Gutkowskis ir Stefanas Glaseris. Iki 1939 m. fakultetą baigė 1577 teisės magistrai, apgintos 37 disertacijos ir 12 habilitacijos darbų. 1923 m. fakulteto garbės daktaro laipsnį (doctor honoris causa) gavo generolas Lucjanas Żeligowskis.

Matematikos ir gamtos mokslų fakultetas pradėjo veikti 1919 m. rugsėjo 15 d. Jame buvo taip pat astronomijos skyrius ir meteorologinė stotis, o nuo 1924 m. – Ūkio studija. 1919 m. įkurta astronomijos observatorija 1921 m. perkelta į medinį paviljoną netoli Vingio parko, o 1936 m. – į naujus pastatus. Fakultetas buvo įsikūręs Pilies g. 11, paskaitos vyko Naugarduko g. 22, Vingio g. 23-23a ir Slovackio g. 15. 1919 m. fakultete studijuoti pradėjo 87 studentai (56 vyrai ir 31 moteris); 1938 m. studentų buvo 566 (282 vyrai ir 284 moterys). 1919 m. fakultete dirbo profesoriai Piotras Wiśniewskis, Wiktoras Staniewiczius, Michałas M. Siedleckis, Kazimierzas Sławińskis, Witoldas Staniewi­czius, Stefanas Bazarewskis, Wacławas M. Dziewulskis, Władysławas Dziewulskis ir Józefas Patkowskis. Vėliau fakultete dirbo ir Mieczy­sławas Limanowskis, Marianas Hłasko, Antonis Zygmundas, Janas Dembowskis, Stanisławas Małkowskis, Edwardas Passendorferis, Wil­helmina Iwanowska, Kazimierzas Jantzenas, Janas Prüfferis, Stefanas Kempisty ir Szczepanas Eugeniuszas Szczeniowskis. 1922 m. lapkričio 2 d. maršalui Józefui Piłsudskiui suteiktas Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto garbės daktaro laipsnis (doctor honoris causa).

Medicinos fakultetas veiklą pradėjo 1919 m. spalio 9 d. Jo sudėtyje veikė „farmacijos studija“, vėliau virtusi Farmacijos skyriumi, kurio direktoriumi buvo profesorius Janas Muszyńskis. Skyriaus patalpos buvo Vingio g. 23 ir Apvažiavimo g. 2, o klinikos veikė Antakalnio ligoninėse. 1919 m. fakultete pradėjo mokytis 142 studentai (91 vyrai ir 51 moteris); 1938 m. jų buvo 832 (588 vyrai ir 244 moterys). Pirmaisiais metais fakultete dirbo profesoriai Emilis Godlewskis, Stanisławas Władyczko, Józefas K. Ziemackis, Jerzy S. Alexandrowiczius, Janas Z. Wilczyńskis. Vėliau dėstė Stanisławas Trzebińskis, Zenonas Orłowskis, Aleksanderis Januszkiewiczius, Kornelis Michejdas, Wacławas Jasiń­skis, Michałas Reicheris, Kazimierzas Pelczaras, Rafałas Radziwiłło­wi­czius, Ignacy Abramowiczius, Tadeuszas Pawlas, Maksymilianas Rose, Janas Szmurło, Władysławas Jakowickis, Kazimierzas Opoczyńskis ir Stanisławas Kazimierzas Hilleris. Nuo 1927 m. fakultetas leido mokslinį laikraštį „Vilniaus medikų draugijos žurnalas“ („Pamiętnik Wileń­skie­go Towarzystwa Lekarskiego“).

Dailės fakultetas buvo atidarytas 1919 m. spalio 12 d. Jis veikė senojo Bernardinų vienuolyno patalpose Šv. Onos g. 4. Čia buvo tapytojų dirbtuvės ir dailės istorijos, architektūros, grafikos skyriai bei biblioteka. Skulptūros, taikomosios dailės dirbtuvės, meninės fotogra­fijos laboratorija ir spaustuvė buvo Pilies g. 11. Iki 1927 m. fakultete veikė architektūros skyrius. 1919/1920 akademiniais metais fakultete mokėsi 33 studentai (15 vyrų ir 18 moterų); 1938 m. jų buvo 85 (48 vyrai ir 37 moterys). Dailės fakultete dėstė profesoriai Ferdynandas Rusz­czycas – fakulteto faktinis įkūrėjas, Józefas Czajkowskis, Wojciechas T. Jastrzębowskis, Benedyktas Kubickis, Stanisławas Bohusz-Siestrzen­cewiczius ir Bolesławas Bałzukiewiczius, taip pat Janas Bułhakas. Vėliau fakultete dirbo Ludomiras Sleńdzińskis, Bronisławas Jamonttas, Henrykas Kuna, Jerzy Hoppenas, Juliuszas Kłosas, Jerzy Remeris, Tymonas Niesiołowskis ir Aleksanderis Szturmanas.

Teologijos fakultetas pradėjo veikti tik 1919 m. lapkričio 21 d., jame buvo vos trys profesoriai kunigai: Bronisławas Żongołłowiczius, Kazi­mierzas Zimmermannas ir Bolesławas Wilanowskis. 1919 m. fakultete studijuoti pradėjo dešimt asmenų (pasauliečių ir kunigų); 1938 m. jų buvo 132 (tarp jų – 5 moterys). Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje fakul­tete dirbo jau 15 asmenų, tarp kurių kunigas profesorius Czesławas Falkowskis, kunigas profesorius Aleksanderis Wóycickis, kunigas profesorius Ignacy Świrskis, kunigas profesorius Michałas Klepaczas, kunigas dr. Antonis Pawłowskis, kunigas Walerianas Meysztowiczius ir kunigas Michałas Sopoćko. Paskaitos vyko Universiteto g. 7. Paskutinis SBU Teologijos fakulteto posėdis įvyko 1947 m. balandį Balstogėje, jo metu kunigui vyskupui Michałui Klepaczui suteiktas SBU garbės daktaro laipsnis.

Žemės ūkio fakultetas įsteigtas 1938 m. balandžio 9 d., į savara­nkišką padalinį perorganizavus nuo 1924 m. sausio 14 d. Matematikos ir gamtos mokslų fakultete veikusią Žemės ūkio studiją. Pirmasis studijos vadovas buvo profesorius Kazimierzas Rogóyskis (iki 1929 m. sausio). 1938 m. fakultete studijavo 229 studentai (140 vyrų ir 89 moterys). Fakultete dirbo profesoriai Witoldas Staniewiczius, Januszas Jagminas, Zygmuntas Jaworskis, Edmundas Leleszas, Wacławas Łastowskis ir Wacławas Moycho.

1919-1939 m. profesorių ir pagalbinių darbuotojų skaičius nuo 36 padidėjo iki 245. Išskyrus lietuvių ir baltarusių kalbų kursus, visuose fakultetuose visos dėstytojų vietos visada buvo užimtos. SBU veikė Profesorių klubas, daug mokslinių draugijų ir sąjungų. Universitetas taip pat organizavo renginius, susijusius su savo istorijos jubiliejais ir Vilniaus universiteto auklėtinių veikla, iškilmingas laidotuves, akade­minius koncertus, parodas, senato posėdžius. Universitete veikė Akade­minis SBU choras, o 1921-1933 m. studentai – daugiausia iš Dailės fakulteto – kasmet organizavo Vilniaus studentų lėlių teatro „Szopka Akademicka“ spektaklius.

Universiteto biblioteka ir savarankiški institutai

1919 m. lapkričio 20 d. buvo atidaryta universiteto biblioteka. Ji įkurta, perorganizavus viešąją Vilniaus miesto biblioteką, kuri nuo XIX a. vidurio veikė senojo universiteto Universiteto g. 5 pastate. Tai buvo didžiausia biblioteka Lietuvoje. Nuo 1921 m. turėjo privalomąjį egzempliorių. 1939 m. jos rinkiniuose buvo apie 600 tūkstančių spau­sdinių, tarp jų 254 inkunabulai, 2,5 tūkst. XVI a. spausdinių, 12 tūkst. rankraščių, 6 tūkst. graviūrų, 900 atlasų. Tarp vertingiausių rinkinių išsiskyrė Joachimo Lelewelio kartografinė kolekcija (daugiau nei 300 atlasų, keli šimtai žemėlapių ir apie 1200 geografinių knygų), atvežta iš Kurniko 1926 metais. Biblioteka leido Oficialiąją regiono bibliografiją (Urzędowa bibliografia regionalna). 1938 m. bibliotekoje dirbo 47 asmenys. Bibliotekos direktoriais buvo Stanisławas Ptaszyckis (1919/20), Ludwikas Janowskis (1920/21), Witoldas Nowodworskis (1921-1923), Stefanas Henrykas Rygielis (1924–1930) ir Adamas Łysakowskis (1930–1939).

Be bibliotekos, SBU veikė ir savarankiški institutai, tyrimų stotys bei fondai. 1920 m. universitete buvo įkurtas Botanikos sodas. 1925 m. prie Humanitarinių mokslų fakulteto įkurtas etnografinis muziejus, kuriam vadovavo Cezaria Ehrenkreutzowa ir kiti. Muziejus buvo Pilies g. 11. 1931 m. birželį Vingio g. 23  atidarytas Gamtos muziejus, kuriam ilgus metus vadovavo Janas Prüfferis. Astronomijos observatorija, kurią 1919 m. įsteigė Władysławas Dziewulskis, 1921 m. įsikūrė mediniame paviljone Vingio g. 15, iki 1936 m. ji veikė keletoje pastatų Vingio g. 23a. Po 1936 m. buvo nutarta SBU įkurti maršalo Józefo Piłsudskio memorialinį muziejų, kuris turėjo veikti Universiteto bibliotekos pastate. Universitetas turėjo klinikas, kurios veikė miesto ir karinėse ligoninėse Antakalnyje bei sklypą Vingio parke, kuriame buvo atliekama žemės ūkio studijų praktika. 1922 m. kovo mėnesį grafienė Janina Umiastowska universitetui šviečiamaisiais tikslais padovanojo savo žemes Ašmenos apskrityje. 1927 m. prie SBU buvo įkurtas „Žemloslaviškas mokslinis grafų Janinos ir Władysławo Umiastowskių fondas“.

1938 m. Humanitarinių mokslų bei Matematikos ir gamtos mokslų fakultetų iniciatyva buvo įkurtas eksperimentinis licėjus, kurio tikslas buvo „tinkamai ruošti jaunimą studijoms universitete“. Religinių tikėjimų ir viešojo švietimo ministro 1938 m. balandžio 9 d. įsakymu įkurtas Jano ir Jędrzejo Sniadeckių licėjus. Jis pradėjo veikti 1938 m. liepos 1 d., prižiūrimas profesoriaus Władysławo Dziewulskio (SBU rektoriaus). Licėjaus direktoriumi tapo Wacławas Staszewskis. Licėjus veikė Bokšto g. 15, Universiteto pastatuose. Jis buvo likviduotas Lietu­vos valdžios sprendimu 1939 m. gruodžio 7 d.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, remiantis SBU Teisės ir visuomenės mokslų fakulteto kadrais, SBU buvo įkurtas Rytų Europos mokslinių tyrimų institutas. Tai buvo didžiausia Lenkijos įstaiga, tyrinėjanti sovietologijos problematiką. Prie instituto veikė privati vien sovietologinio ir Rytų Europos tyrimų profilio Politinių mokslų moky­kla, vienintelė tokio pobūdžio visoje to meto Lenkijos Respublikoje. Mokykla ir institutas naudojosi patalpomis Arsenalo g. 8. Institute dirbo Stefanas Ehrenkreutzas, Stanisławas Arnoldas, Henrykas Łowmiańskis, Witoldas Staniewiczius, Bronisławas Wróblewskis, Wiktoras Sukien­nickis, Marianas Zdziechowskis, Janas Kucharzewskis, Czesławas Bob­rowskis, Stefanas Glaseris, Ludwikas Kolankowskis, Zygmuntas Szem­plińskis, Stanisławas Baczyńskis, Leonas Wasilewskis, Henrykas Ka­wec­kis, Aleksanderis Hertzas, Władysławas Studnickis, Mykoła Kowa­lewskis ir Stanisławas Zabiełło bei mokslininkai iš Suomijos, Estijos, Latvijos ir Vokietijos. Po 1939 m. rugsėjo pralaimėjimo Institutas ir mokykla savo veiklos nebeatnaujino. Instituto rinkinius perėmė sovietai, jie buvo išvežti į SSRS.

Studentų ir korporacijų gyvenimas

Universitetas buvo daugiatautis, jame mokėsi daug žydų tautybės studentų. 1919/20 mokslo metais Vilniuje mokėsi 547 asmenys (472 lenkai, 53 žydai, šeši lietuviai, penki baltarusiai, du vokiečiai, šeši rusai ir trys kitų tautybių atstovai). Studentai buvo kilę iš įvairių Lenkijos vietų, daugiausia iš rytinių pakraščių – 392 studentai buvo iš senos Lietuvos ir Baltarusijos žemių, 118 iš Lenkijos, 37 iš kitų valstybių (Rusijos). Tačiau jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje studentų buvo 3100, ir šis skaičius iki pat universiteto gyvavimo pabaigos keitėsi tik nežymiai. Todėl SBU buvo tarp didžiausių to meto Lenkijos Res­publikos aukštųjų mokyklų – greta Krokuvos, Varšuvos, Lvovo univer­sitetų ir Varšuvos politechnikos instituto. Studentai turėjo savivaldą, kūrė korporacines sąjungas, kraštotyros draugijas, klubus ir partijas. Jie galėjo naudotis studentų namais, gydymo įstaigomis bei sporto centrais. 1939 m. universitete buvo 3110 studentai (417 žydų, 212 rusų, 94 baltarusiai, 85 lietuviai, 28 ukrainiečiai, 13 vokiečių ir trys kitų tautybių atstovai). 1919–1939 m. SBU buvo užregistruoti 14044 stude­ntai, kuriems išduota 4619 magistro diplomų, suteikta 778 daktaro laipsnių.

Organizacinis akademinio jaunimo gyvenimas telkėsi pagalbos draugijose, mokslo būreliuose, akademinėse sąjungose ir korporacijose. 1923 m. lapkritį įsteigta SBU mokslo būrelių draugija, leidusi laikraštį „Alma Mater Vilnensis“. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje universitete veikė 70 akademinių draugijų, tarp jų didžiausios buvo SBU Broliškos pagalbos draugija (Stowarzyszenie Bratniej Pomocy USB) ir SBU žydų studentų savitarpio pagalbos draugija (Stowarzyszenie Wzajemnej Pomocy Studentów Żydów USB). Tarp visuomeninių ir politinių orga­nizacijų aktyviai veikė SBU Jaunimo akademinis legionas (Akademicki Legion Młodych USB), Akademinio katalikiškojo jaunimo draugija „Atgimimas“ (Stowarzyszenie Katolickiej Młodzieży Akademickiej „Odrodzenie”), „Marijos brolija“ (Sodalicja Mariańska), „Akademinis Vilniaus klajūnų klubas“ (Akademicki Klub Włóczęgów Wileńskich), „Akademikų lietuvių sąjunga“ (Związek Akademików Litwinów), „Akademinė baltarusių sąjunga“ (Białoruski Związek Akademicki), „Akademinio gyvenimo gerinimo sąjunga“ (Związek Naprawy Życia Akademickiego). Veikė mokslo būreliai ir sporto sąjungos: Filologijos būrelis, Filosofijos būrelis, Istorikų būrelis, Žydų humanistų būrelis, Polonistų būrelis, Teisininkų būrelis, Teisininkų žydų būrelis, Dailės fakulteto studentų būrelis, Akademinė sporto sąjunga ir Žydų akademinis sporto klubas. 1919–1939 m. Stepono Batoro universitete iš viso veikė 107 akademinės organizacijos.

Akademinis jaunimas taip pat telkėsi kultūrinėse draugijose. Stu­dentai, kilę iš įvairių Lenkijos Respublikos vietų, kūrė regioninius bū­relius. Tačiau didžiausios buvo akademinės korporacijos ir konventai. SBU veikė 12 tokio tipo organizacijų: Akademinis konventas „Polonia“, Akademinis konventas „Batoria“, Akademinė lenkų korporacija „Pole­sia“, Akademinė lenkų korporacija „Vilnensia“, Akademinė lenkų kor­po­racija „Cresovia“, Akademinė korporacija „Śniadecia“, Akademinė kor­poracija „Leonidania“, Akademinė korporacija „Concordia Vilnen­sis“, Akademinė lenkų korporacija „Piłsudia“, Akademinis konventas „Ruthenia Vilnensis“, Akademinė korporacija „Filomatia“, Akademinė korporacija „Conradia“. Korporacijos ir konventai turėjo savo ceremo­nialus, terminologiją, aprangą, insignijas ir herbus; jos organizavo šventes, dalyvavo miesto renginiuose ir iškilmėse.

Studentų gyvenimas buvo organizuojamas ir už universiteto ribų. Vienas iš įdomiausių periodinių renginių – Mieczysławo Limanowskio sugalvota taip vadinama „Slibino šventė“ („smocze igrzyska“), vykusi Šv. Jurgio dieną – balandžio 24-ąją, prie Bokšto gatvės, kur esą buvo slibino urvas, ir prie rotušės. Ji buvo susijusi su legenda, pasak kurios slibinas vadinamas „bazilišeku“ turėjo pražūti, pažvelgęs į savo atspindį veidrodiniame skyde. Trumpai tariant, šventė vykdavo taip: karžygys – persirengęs studentas – atjodavo pro Aušros Vartus, užmu­šdavo slibiną ir išgelbėdavo mergelę. Po to užmuštą slibiną nešdavo per miestą, o ant kiekvienos gatvės kampo jis būdavo sutinkamas su dainomis, šokiais ir muzika. Susidomėjimas šia švente būdavo didžiulis, spalvingoje eisenoje dalyvaudavo mokyklos ir miestiečiai. Galiausiai slibiną suplėšydavo į gabalus ir sudegindavo ant laužo. Garsiausias SBU absolventas buvo Czesławas Miłoszas, poetas, rašytojas, dėstytojas, literatūrinės Nobelio premijos laureatas (1980). 1929–1934 m. Miłoszas studijavo teisę, vėliau dirbo Vilniaus radijuje. Buvo Akademinio Vilniaus klajūnų klubo narys. 1951 m. išvyko į Prancūziją, vėliau – į JAV, kur dėstė Berklio universitete. Pirmąjį kūrinį išspausdino „Alma Mater Vilnensis“ (1930/9). Parašė Poemą apie sustingusį laiką (1933), Pavergtą protą (1953), Dienos šviesą (1953), Isos slėnį (1955), Neaprėpiamą žemę (1984), Medžiotojo metus (1991) ir kt. SBU absolventai buvo Stanisławas Cat-Mackiewiczius (rašytojas ir publi­ci­stas), Wiktoras Trościanko (rašytojas, Laisvosios Europos radijo žurna­listas), Pawełas Jasienica (rašytojas), Stanisławas Świaniewiczius (eko­nomistas), Juliuszas Bardachas (teisės istorikas), Henrykas Łow­miań­skis (istorikas), Józefas Marcinkiewiczius (matematikas), Wilhel­mina Iwa­nowska (astronomė), Leonidas Żytkowiczius (istorikas), Antonis Basiń­skis (chemikas), Wiktoras Sukiennickis (teisininkas, ekonomistas), Teo­doras Bujnickis (poetas), Henrykas Niewodniczańskis (fizikas), Maria Znamierowska-Prüfferowa (etnologė) ir kt.

***

Universitetas tapo lenkiškosios Lietuvos mokslinio, kultūrinio ir meni­nio gyvenimo centru, taip pat įvairių Vilniaus sąjungų, meno ir mokslo draugijų kūrimosi vieta. Akademinis gyvenimas virė ne tik universitete, bet ir už jo sienų. Nuo 1919 metų SBU organizavo atviras paskaitas miestiečiams, o taip pat specialias radijo programas. Vilniaus religinės ir valstybinės šventės vyko, dalyvaujant rektorato, senato nariams, mokslininkams ir studentams. Daugelis universiteto renginių vyko įvairiuose miesto vietose. Universiteto darbuotojai buvo miesto tarybos ir daugelio Vilniaus organizacijų ir draugijų nariai – tame tarpe Vilniaus mokslo bičiulių draugijos, Vilniaus medikų draugijos ir kt.

Universiteto neaplenkė politiniai įvykiai. Pirmą karą jis buvo uždarytas 1920 m. liepos mėnesį prieš pat Vilnių užimant bolševikams. SBU veikla sustojo iki tol, kol Raudonoji armija pralaimėjo mūšyje prie Nemuno, o 1920 m. spalio 9 d. miestą užėmė Lenkijos kariuomenė. 1931 m. rudenį Vilniuje kilo prieš žydus nukreipti neramumai, dėl jų beveik tris savaites universitete nevyko paskaitos. 1936 m. rudenį universitete kilo neramumai, pasibaigę taip vadinama studentų bendrabučio blo­kada ir universiteto uždarymu. Tuometinis rektorius profesorius Władysławas Jakowickis neleido studentams išeiti „į miestą“, tačiau buvo priverstas atsistatydinti. 1937 m. sausį naujasis rektorius Witoldas Staniewiczius atnaujino paskaitas. 1937 metų kovo 13 d. SBU buvo įšaldytas sprendimas steigti vadinamuosius suolų getus.

Universitetas dalyvavo daugelyje politinių įvykių drauge su aukš­čiausiais Lenkijos Respublikos pareigūnais. SBU rektoriai dalyvavo valstybiniuose priėmimuose per kitų valstybių oficialius vizitus Vilniuje, taip pat rengė priėmimus įvairių šalių atstovams. Daugelis SBU darbuotojų priklausė valdžios įstaigoms: Stefanas Ehrenkreutzas (senatorius), Władysławas Komarnickis (pasiuntinys), taip pat Bronis­ławas Żongołłowiczius, Władysławas Zawadzkis ir Adamas Chełmoń­skis (ministrai).

1939 m. rugsėjo 17 d. Vilnių užėmė sovietų kariuomenė, o spalio pabaigoje jis buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos, kurios valdžia SBU leido veikti iki tų metų gruodžio vidurio. Paskirtas SBU valdytojas   profesorius Ignas Končius. Paskubintos egzaminų sesijos, o baigiantys studijas studentai gavo lenkiškus diplomus. Gruodžio 15 d. akade­minėje Šv. Jono bažnyčioje įvyko iškilmingos pamaldos, kurios užbaigė universiteto veiklos istoriją. 1940–1944 m. Stepono Batoro universitetas veikė pogrindyje. Posėdžiavo senatas, buvo organizuojama bičiuliška pagalba universiteto darbuotojams ir jų šeimoms, profesoriai dėstė slapta, vyko egzaminai. „Pogrindinis“ SBU rektorius buvo Stefanas Ehrenkreutzas, šioms pareigoms išrinktas 1939 m. birželio mėnesį. Dalis universiteto mokslininkų buvo oficialiai įdarbinti lietuviškose įstaigose. Pogrindinę veiklą tęsė Humanitarinių mokslų, Teologijos, Teisės, Matematikos ir gamtos mokslų bei Medicinos fakultetai. Paskaitos vyko įvairiuose butuose, dažniausiai esančiuose priemiesčiuose.

Karo metu daugelis SBU profesorių mirė arba išvyko iš Vilniaus. Areštai, trėmimai, emigracija ir karo suirutė praretino mokslininkų būrį. Studentams taip pat nebuvo leista grįžti į buvusius pastatus ir karui pasibaigus pradėti mokslus. Vilnius atsidūrė už Sovietų Sąjungos sienos. Keletas senojo universiteto profesorių ir docentų po 1945 metų veikė užsienyje: Londone buvo įkurta universitetinė draugija „Akade­mi­nė SBU bendruomenė“, kuri leido laikraštį „Alma Mater Vilnensis“. Pirmuoju bendruomenės rektoriumi buvo profesorius Stanisławas Kościałkowskis.

Didžioji likusių mokslo ir administracijos darbuotojų bei studentų dalis buvo repatrijuoti į Torunę, kur buvo įkurtas naujas universitetas. Į Torunę išvyko rektorius Władysławas Dziewulskis, taip pat Tadeuszas Czeżowskis, Janas Prüfferis, Henrykas Elzenbergas, Janina Huryno­wicz, Tymonas Niesiołowskis, Jerzy Hoppenas, Konradas Górskis, Wilhelmina Iwanowska, Stefanas Srebrny ir daugelis kitų – biblio­tekininkai, net vairuotojai. Pirmuoju Mikołajaus Koperniko universiteto rektoriumi tapo SBU kūrėjas – profesorius Ludwikas Kolankowskis. Mikołajaus Koperniko universitetas su pasididžiavimu pabrėžia Vil­niaus Almae Matris tradicijų tęstinumą.